KAIP GIMĖ PROJEKTAS „VARŽUPIO SODYBA”?
Mažai kas žino, kad Akademijoje, visai šalia Obelynės, yra Varžupis. Varžupio sodybos istorija yra unikali, įdomi ir išskirtinė – taip pat, kaip ir Honoratos bei Tado Ivanauskų Obelynės. Varžupį tuo pačiu metu kūrė Tado Ivanausko kolega, bičiulis ir įvairių darbų bendražygis botanikas Liudas Vailionis. Tik jo gyvenimas nutrūko kur kas anksčiau – dar 1939 m.
Atvykęs į Kauną 1919 m., jis aktyviai įsitraukė į Šaulių sąjungos veiklą ir Lietuvos universiteto kūrimą. Jis buvo vienas iš pagrindinių Aukštųjų kursų iniciatorių.
1923 m. aktyviai dalyvavo Klaipėdos krašto prijungime prie Lietuvos, o tais pačiais metais, jo ir profesoriaus Konstantino Rėgelio iniciatyva atvėrė vartus ir Kauno botanikos sodas Fredoje.
1930 m. apdovanotas III laipsnio Gedimino ordinu ir Šaulių žvaigžde už nuopelnus Lietuvos valstybei ir visuomenei.
1938 m. savo lėšomis išleido „Lietuvišką botanikos žodyną“.
1939 m. ankstyva mirtis, vos 53 m., nutraukė profesoriaus gyvenimą ir nebaigtus mokslinius darbus. Iškilminga laidotuvių procesija lydėjo velionį beveik per visą Kauną – nuo Rotušės aikštės, kur viename iš namų buvo miesto ligoninė, stabtelint prie Karo muziejaus atiduoti paskutinę pagarbą šauliui giedant Tautišką giesmę, iki Medicinos akademijos, kurios krematoriume, paties profesoriaus pageidavimu, jis buvo kremuotas. Šiandien LSMU Anatomijos instituto muziejuje saugoma jo pomirtinė kaukė.
Liudas Vailionis buvo labai subtili asmenybė, turėjusi gilų ir ramų humoro jausmą. Tarp kolegų šaulių jis buvo vadinamas „šaulių sąžine“. Universiteto moksluose studentams jis buvo reiklus, bet tuo pačiu skatinantis juos naujiems moksliniams ieškojimams ir dažnai perspektyviam jaunimui užleidžiantis net savo vietą laboratorijoje.
Kaune Liudas Vailionis turėjo dvi reziduojamas vietas. Viena – tai nuomojamas butas P. Višinskio g. 5, kurį šiandien žymi skulptoriaus A. Žirgulio sukurta atminimo lenta. Antroji – Varžupis, šešių hektarų žemės sklypas, įsigytas tuomet pasinaudojus lengvatomis parceliuojamose Marvos dvaro žemėse. Čia buvo kuriama pavyzdinė naujakurio sodyba: laukai dirbami taikant sėjomainą, įveistas vaismedžių sodas, puoselėjami daržai, laikomas nedidelis naminių gyvulių ir paukščių ūkis. Sodybos užstatymui pasirinktas suvalkietiškos sodybos prototipas.
Tarybiniais metais, jau po profesoriaus mirties apkarpyta ir iš dalies nacionalizuota sodyba buvo prižiūrima botaniko žmonos, dukters, jos vyro ir tolimų giminaičių, grįžusių iš Sibiro.
Tarybų valdžiai profesoriaus asmenybė nebuvo priimtina, todėl visais būdais stengtasi sumenkinti jo reikšmę ir ištrinti jį iš visuomenės atminties. Tačiau žmonės, kuriems teko pažinti Liudą Vailionį, jo nepamiršo. Jie puoselėjo atmintį kaip apie ypatingos kultūros, erudicijos ir humanistinių pažiūrų žmogų. Profesoriaus kultūrinį ir istorinį palikimą ilgus metus puoselėjo jo dukra, istorikė Danutės Vailionytės. Ankstyva tėvo netektis ir ypatingas ryšys su juo nulėmė daugelį jos gyvenimo iniciatyvų bei kultūrinę veiklą. Danutės dėka Varžupio sodyba ne tik buvo išsaugota, bet ir įgijo memorialinės sodybos statusą.
Sodybą perėmus sekančioms kartoms, kilo natūralus klausimas – ką daryti toliau? Kaip elgtis su palikimu? Kaip disponuoti atmintimi? Ar sodybą naudoti tik kaip asmeninį šeimos turtą, ar toliau tęsti memorialinės vietos puoselėjimą?
Kadangi, sodybos pastatai buvo nukentėję nuo ilgametės tarybinės nepriežiūros, juos reikėjo remontuoti. Tačiau kartu kilo ir kitas klausimas – ką juose kurti? Avidę? Staliaus dirbtuves? Restoraną? O gal kažką visiškai naujo?
Varžupio erdvė iki šiol yra persmelkta ankstesnių kartų atminties. Joje dar likę detalių, apie kurias norisi kalbėti, dar yra neišsakytų istorijų, kurių nesinori paskandinti užmarštyje, ir dar yra gyvos mūsų pačių patirtys. Todėl buvo pasirinktas aiškus kelias – saugoti, puoselėti ir skleisti atmintį. Kad tai nebūtų pokalbiai tik su pačiais savimi, nusprendėme memorialinės sodybos statusą ne tik išlaikyti, bet ir stiprinti – atverti duris žmonėms. Ilgai pratintasi prie minties, kad namai gali pasikeisti, jie bus ne tik privati erdvė. Tačiau kultūrinio turizmo idėja tiek man, tiek žmonėms, „patyrusiems” Varžupį, atrodė tinkamiausia. Ir kai savo viduje pasakiau TAIP, visa projekto koncepcija susidėliojo labai greitai.
Parašyta paraiška Kauno rajono VVG projektui, remiančiam verslo pradžią. Projektas „Varžupio sodyba“ surinko 100 balų iš 100 galimų. Tik tikėjimas, naivumas ir nepatyrimas gali vesti per tokius verslo pradžios labirintus. Dar daug kas neužbaigta, dar daug ką galima ir reikia tobulinti, dar slegia didelės finansinės skolos, tačiau didžioji dalis padaryta – pagal visus paveldosaugos reikalavimus restauruotas sodybos tvartas. Atkurta vartų anga, atstatyti griūvantys priestatai, sutvirtinti akmeniniai pamatai, restauruotas stogas, langai ir balkiai (įvesta elektra, įrengtas šildymas, kanalizacija, vandentiekis).
Šiandien čia jauku ir kvepia šviežia mediena. Noriu, kad ši erdvė taptų naujų patirčių, edukacijų, stovyklų ir mokslo istorijų pažinimo erdve. Ypač noriu, kad čia lankytųsi vaikai ir jaunimas, kuriems tai būtų prasminga patirtis.
Kultūrinio turizmo projektas „Varžupio sodyba – Aukštojo mokslo takais“ apima ekskursinius maršrutus Kaune ir susitikimų popietes Varžupio salione. Tačiau svarbiausia ir, mano manymu, įdomiausia projekto dalis – vaizdo projekcijomis grindžiamas pabėgimo kambarys, įrengtas restauruotame tvarte.
Kuriant projektą vis labiau ryškėjo mintis, kad vien pasakojimo nepakanka. Norėjosi, jog žmogus ne tik išgirstų istoriją, bet ir išsineštų išskirtinę patirtį. Todėl visas maršrutas buvo kuriamas kaip vientisa pažinimo kelionė: ekskursijose pasakojama apie Lietuvos universiteto kelią, glaudžiai susipynusį su Liudo Vailionio istorija, memorialinėje sodyboje galima pajusti išlikusią namų atmosferą, tradicijas ir aplinką, o restauruotame Varžupio tvarte sukurta vaizdo projekcijų erdvė leidžia bent trumpam įžengti į jo mokslinių idėjų pasaulį. Čia lankytojai susitinka su keturiais žymiais botanikais ir sprendžia jų parengtas užduotis. Tai nėra egzaminas. Tai žaidimas, paremtas tikromis istorinėmis asmenybėmis, jų idėjomis ir darbais.
Kurdama šį pabėgimo kambarį, norėjau pristatyti paties Liudo Vailionio mokslinę veiklą, prisiliesti prie jo interesų ir mokslinių minčių. Sukurti šiuolaikiškai patrauklią erdvę, kurioje būtų pasakojama apie pasaulį, kurį jis tyrinėjo, vertino ir gerbė. Būdamas puikus organizatorius, Liudas Vailionis savo iniciatyva prisidėjo ir prie anuomet itin populiaraus mokslo populiarinimo žurnalo „Kosmos“ atsiradimo. Jame buvo skelbiamos visos mokslo naujienos. Čia publikuotas ir ne vienas paties profesoriaus straipsnis, tačiau jis rašė ne vien apie savo tyrimus. Siekdamas supažindinti visuomenę su pasaulinės botanikos istorija, publikavo biografines apybraižas apie mokslininkus, kurių darbais žavėjosi, o jų filosofinės idėjos jam buvo artimos. Ypač žavėjosi dramatiška XVIII a. prancūzų evoliucionisto, botanikos kaip mokslo šakos pradininko Jean-Baptiste Lamarck gyvenimu bei XIX a. indų kilmės mokslininku Jagadish Chandra Bose, teigusiu, kad augalai tarpusavyje bendrauja ir savo mokslinėmis mintimis įtakojusį net radijo ryšio atsiradimą. Būtent šituos mokslininkus Liudas Vailionis tarsi „pasikvietė“ ir į mūsų pabėgimo kambarį. Jie čia pristato savo užduotis ir kviečia pažinti botanikos pasaulį. Stengtasi, kad pabėgimo kambarys turėtų ir edukacinį aspektą. Ar tai pavyko, įvertinsite jūs.
Apie reikšmingas botanikos pasaulio asmenybes, kuriomis žavėjosi profesorius Liudas Vailionis, papasakosiu atskirai. O šiandien kviečiu atvykti į Varžupį, patirti šią istoriją gyvai ir kartu atrasti pasaulį, kuris prieš šimtą metų įkvėpė vieną ryškiausių Lietuvos botanikų.
