Oleksandro Dirdovskio projektas ir vaizdo instaliacija „Laikai. Anemonia–atsiminimų ilgesys“.
Vaizdo instaliacija, sukurta ukrainiečių režisieriaus ir videomenininko Oleksandro
Dirdovskio, bus projektuojama ant Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus fasado ir Požemio
galerijoje. Instaliacija sukurta remiantis konceptualiu dialogu su istoriniu ir kultūriniu Vilniaus
universiteto paveldu. Į projektą taip pat įeina filmas „Prakalbintos sienos“, kurį Oleksandras
Dirdovskis sukūrė kartu su režisiere Agne Marcinkevičiūte. Filmas taip pat bus rodomas Šlapelių
namo-muziejaus rūsiuose. Jame pabrėžiamas Albino Kentros vaidmuo – jis buvo universiteto
tapatybės saugotojas ir vienas iš iniciatorių, paskatinusių Vilniaus universiteto erdvių meninį
apipavidalinimą.
Šis projektas taip pat susijęs su istoriniais Šlapelių šeimos ryšiais su Vilniaus universitetu.
Daugelį dešimtmečių Šlapelių veikla buvo glaudžiai susipynusi su Vilniaus intelektualiniu ir
kultūriniu gyvenimu. Jų knygynas tapo svarbiu tiltu aprūpinant akademinę bendruomenę – nuo
profesorių iki studentų ir gimnazistų – lietuviška periodika, mokslo leidiniais ir žodynais.
Šlapelių knygynas ir namai Pilies gatvėje taip pat buvo svarbi intelektualų, mokslininkų, literatų
ir bibliofilų susitikimų vieta – tarsi savotiškas kultūros centras.
Ypatingą reikšmę šiandien turi Vilniaus universiteto bibliotekos saugomas Šlapelių
fondas F119. Jame sukaupti dokumentai, laiškai, atsiminimai, folkloro medžiaga, Jurgio Šlapelio
lingvistinės veiklos medžiaga ir kiti liudijimai, atskleidžiantys Lietuvos kultūros, kalbos ir
visuomenės istoriją. Taigi Šlapelių namas-muziejus ir Vilniaus universitetas sudaro savotišką
istorinį ir kultūrinį dialogą tarp gyvosios atminties vietos ir universitete saugomo archyvinio
paveldo.
Vaizdo instaliacijos „Laikai. Anemonia – atsiminimų ilgesys“ pagrindą sudaro idėja
„atgaivinti“ Petro Repšio freskas „Metų laikai“, sukurtas Vilniaus universitete. Šios freskos yra
vienas reikšmingiausių XX a. Lietuvos monumentaliosios dailės kūrinių. Jose susipina senoji
baltų mitologija, žmogaus gyvenimas, gamta, ritualai, šventės, darbas, mirtis ir atmintis.
Instaliacijoje siekiama tiesiogine prasme „atgaivinti“ šias freskas. Pasitelkus dirbtinį
intelektą, skaitmenines technologijas ir papildomus vaizdo sluoksnius, statiški vaizdai pradeda
judėti, kvėpuoti ir transformuotis. Dvimatis vaizdas tarsi išsilaisvina iš sienos nelaisvės. Freskos
erdvė tampa gyvu organizmu, kuriame susijungia skirtingos kartos ir skirtingi laiko sluoksniai.
Vaizdo instaliacija jungia tris laiko dimensijas: senąjį mitinį baltų laiką, įamžintą Petro
Repšio freskose, sovietmetį – laiką, kai freskos buvo kuriamos ir menininkams teko ieškoti būdų
išsaugoti lietuvišką kultūrinę atmintį bei priešintis ideologinei cenzūrai, ir mūsų dabartį.
Svarbią reikšmę šiame kontekste įgyja Vilniaus universiteto meninis apipavidalinimas jo
400 metų jubiliejaus proga 1979 m. Būtent tuo metu universiteto erdvėse atsirado daugybė
reikšmingų monumentaliosios dailės kūrinių – Petro Repšio, Antano Kmieliausko, Rimtauto
Gibavičiaus, Romo Dalinkevičiaus, Nijolės Vilutytės, Vytauto Valiaus ir kitų menininkų darbai.
Šie kūriniai tapo savotišku nacionalinės kultūrinės atminties išsaugojimo būdu sovietinės
ideologijos sąlygomis.
Vaizdo projekcija ant Šlapelių muziejaus fasado ir rūsiuose konceptualiai sujungia Petro
Repšio monumentaliąją tapybą su universaliais žmonijos archetipais, Šlapelių šeimos kultūriniu
paveldu ir istorine Vilniaus universiteto atmintimi. Instaliacija kalba apie laiko cikliškumą,
kultūrinės atminties tęstinumą ir kultūrinio kodo neišnykstamumą. Net ir sunkiausių istorinių
kataklizmų, ideologinio spaudimo ir cenzūros laikotarpiais kultūrinė atmintis gali išlikti –
knygose, archyvuose, freskose, namų sienose ir žmonių atmintyje.
„Laikai. Anemonia – atsiminimų ilgesys“ tampa savotišku tiltu tarp Šlapelių namo-
muziejaus, Vilniaus universiteto ir dabarties. Tai dialogas tarp knygos ir freskos, sienos ir
judančio vaizdo, praeities ir dabarties, statiškumo ir gyvybės. Šiame dialoge laikas tampa gyva
atminties erdve, kurioje praeitis vėl įgyja galimybę prabilti.
