1930 m. Lietuvoje buvo įsteigta valstybinė akcinė bendrovė „Lietuvos cukrus“ su cukraus gamybos monopoliu. Šios pramonės šakos plėtra vyko racionaliai planingai, apimant regioninį planavimą (pasėlių plotų ir fabrikų išdėstymą), infrastruktūros plėtrą, standartinio projekto taikymą, užsienio technologijas (pasitelkiant diplomatinius ryšius) ir valstybinį finansavimą. Koks šiame procese buvo architektūros vaidmuo ir kodėl iš trijų tarpukario Lietuvoje pastatytų cukraus fabrikų – Marijampolės (1931), Pavenčių (1935) ir Panevėžio (1940) – būtent Panevėžio fabrikas išsiskyrė architektūrine kokybe? Paskaitoje bus analizuojamas ryšys tarp modernios pramonės ir modernizmo architektūros industrinio paveldo kontekste.
Dr. Marija Drėmaitė yra architektūros istorikė ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė. Ji tyrinėja 20 amžiaus architektūros ir pramonės paveldą, vizualinę kultūrą, kuruoja parodas ir rašo knygas. Jos sudarytas leidinys „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940 m.“ ir monografijos „Progreso meteoras: Modernizacija ir pramonės architektūra Lietuvoje 1918–1940 m.“ ir „ARNO FUNKcionalizmas: architekto Arno Funko (1898–1957) gyvenimas ir kūryba“ yra skirtos tarpukario kultūros ir architektūros tyrimams.
