2025 metų vasarą išleistas ketvirtasis fotografijų albumo tomas iš tiesų turėjo būti pirmasis. Kas lėmė, kad pirmoji vaizdų knyga tapo paskutiniąja iš keturių? Ir kodėl ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu kurti urbanistiniai peizažai, eksperimentiniai fotografikos darbai, nuo Vilniaus stogų atsiveriantis senamiestis tapo ne kūrybinio kelio pradžios liudininku, o atrandami retrospektyviai, permąstomi ir sukomponuojami į visumą jau brandos amžiuje? Kokį Vilnių autoriai matė sąstingio apimtais sovietiniais dešimtmečiais ir kaip jį mato dabar? Kodėl autoriai profesionaliai neplėtojo architektūros fiksavimo temos? Atsakymų į klausimus ieškosime keliaudami per visus 4 fotografijų albumo tomus, juolab, kad kelias yra nuolat pasikartojantis Brolių Černiauskų fotografijų motyvas. Vis dėlto bendrą visų tomų teminį vardiklį ir kūrybos leitmotyvą sutartinai įvardija patys autoriai: „Nežiūrint temų ir nuotraukų spausdinimo technikos, mūsų kūryboje viskas sukasi apie žmogų ir jo likimą žemės lopinėlyje, kurį vadiname Lietuva“.
Kas yra Broliai Černiauskai? Oficialiai pristatyti gana nesudėtinga – Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Balio Buračo premijos laureatai (2009 m.), Lietuvos fotomenininkų sąjungos 40-mečio aukso medalio gavėjai, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatai (2011 m.). Ir vis dėlto – kas yra Broliai Černiauskai ir kaip įmanomas tas retas, bet visame pasaulyje atsikartojantis kūrybinės energijos sutapatinimas? Nėra pavienio fotografo Algimanto Černiausko ar Mindaugo Černiausko. Yra du broliai, fotografuoti pradėję XX a. 8 dešimtmetyje. Priklausę neformaliai grupelei Lietuvos fotografų, kūrusių fotografiką. Laisvalaikiu fotografavę miesto panoramoje išnyrančius Vilniaus bokštus, bet dažniausiai – Lietuvos kaimo žmones, kraštovaizdį. Pirmąją oficialią savo darbų parodą Atgimimo laikotarpiu surengę 1988 m. Kauno fotografijos galerijoje. Pirmąją knygą išleidę 2009 m. Iki šiol atpažįstamo braižo kuriantys Broliai.
Dalyvių skaičius ribotas. Būtina išankstinė registracija.
