2025 m. Europos paveldo dienos kviečia atrasti architektūrinį paveldą kaip jungtį tarp praeities, dabarties ir ateities. Tema „Architektūrinis paveldas: langas į praeitį, durys į ateitį“ skatina žvelgti į paveldą ne vien kaip į išsaugotą istorinį objektą, bet kaip į gyvą patirties lauką – kviečiantį pažinti, suprasti ir įsitraukti per kūrybines ir žaidybines veiklas.
Europos paveldo dienos rugsėjo 18–26 dienomis kvies visuomenę į nemokamus renginius visoje Lietuvoje. 2025 metų tema – „Architektūrinis paveldas: langas į praeitį, durys į ateitį“ – ragina pažvelgti į architektūrinius objektus ne tik kaip į istorijos liudytojus, bet ir kaip į ateities įkvėpėjus. Tai – puiki proga išgirsti asmenines istorijas, slypinčias už storų paveldo sienų: apie žmones, kurie kūrė, gyveno, dirbo ar tiesiog buvo šių vietų dalimi. Architektūrinio paveldo tema apima platų spektrą – nuo religinių, komercinių ir pramoninių pastatų funkcijų iki statinių, turinčių atminties ar simbolinę reikšmę.
Paveldas, kuris pasakoja
Žmonija pasakoja istorijas nuo pat akmens amžiaus – nuo pirmųjų piešinių Lascaux urve Prancūzijoje, vaizduojančių medžioklės bei gamtos vaizdus, iki Mesopotamijos pasaulio sukūrimo mitų – istorijos mus lydi amžių bėgyje. O kiek istorijų slypi architektūriniame pavelde? Nuo pastatų kūrėjų iki statytojų, nuo gyventojų iki lankytojų – visi jie paliko savo pėdsaką. Storos mūro sienos slepia emocijas, patirtis, viltis ir nuoskaudas. Žinojimas, kad prieš šimtmečius žmonės statė, projektavo, kūrė, svajojo ir naudojo pastatus taip, kaip tai darome mes šiandien, suteikia prasmės dabarčiai ir stiprybės įveikti rytojaus iššūkius. Atskleidžiant šias istorijas, paveldas tampa gyvas ir artimas – kiekvienas gali jame atpažinti save.
Paveldas – kaip atspirtis
XX amžiaus pradžioje susipynė futurizmas – požiūris, šlovinantis pažangą ir ateitį – bei prezentizmas, kuriam būdingas dabarties dominavimas prieš praeitį ir ateitį. Pamažu per pastarąjį šimtmetį futurizmas ėmė trauktis, užleisdamas vietą vis labiau įsigalinčiam prezentizmui, kuris istorinius įvykius vertina šiuolaikinių vertybių, normų ir lūkesčių pagrindu. Tačiau dabartis tapo horizontu be aiškios ateities ir praeities, todėl šiame kontekste paveldas įgyja tapatybės ir istorinės atminties simbolio reikšmę. Pasitikėjimą pažanga vis dažniau keičia rūpestis išsaugojimu.
Prancūzų istorikas Pierre’as Nora (1931–2025) teigė, kad gyvename pasaulyje, kuriame paveldo gausėjimas liudija lūžį tarp dabarties ir praeities – tai ženklas, jog pereinama nuo vienos atminties sistemos prie kitos. Nežinomybės ir grėsmių kupiname laike paveldas tampa inkaru – atspirties tašku, kai nyksta įprasti orientyrai.
Kaip yra pastebėjęs prancūzų politikas Jean-Philippe Lecat (1935–2011), šiandienos paveldo situaciją galima apibūdinti taip:
„Paveldas – tarsi Ariadnės siūlas, jungiantis dabartį, praeitį ir mūsų visuomenės ateitį, leidžiantis jai išvengti nerimo. […] Paveldas – tai ne šaltos akmenų masės ar muziejinių objektų atskirtis, tai taip pat kaimo skalbykla, maža kaimo bažnytėlė, vietinės tarmės žodis ar daina. Atsakingoje visuomenėje, man atrodo, iš principo viskas turėtų būti laikoma paveldo dalimi. Esame panirę į pasaulį, kuris ieško savo atskaitos taškų, o šio pasaulio atsinaujinimo gebėjimai didele dalimi priklauso nuo jo paveldo.“
Paveldas ateityje: ar liks, ką prisiminti?
Šiandienos pasaulis susiduria su įvairiomis grėsmėmis – karu, klimato kaita, energetikos krizėmis. Šių iššūkių akivaizdoje Europos paveldo dienos‘25 kviečia susimąstyti: kaip atrodys mūsų architektūrinis paveldas po 200 ar net 500 metų? Ar sugebėsime jį išsaugoti ateities kartoms? Kokie šiandien statomi objektai taps rytojaus paveldu?
Tarp visų šiandienos grėsmių paveldui viena iš didžiausių – užmarštis. Kai pamirštame, nustojame rūpintis, o galiausiai prarandame visam laikui. Informacijos srautams vis spartėjant, o dėmesiui ir atminčiai trumpėjant, iškyla esminis klausimas: kaip paskatinti žmones domėtis paveldu ir jį išsaugoti ateities kartoms? Kaip iš naujo pažadinti smalsumą pasaulyje, kuriame dėmesį užvaldo socialiniai tinklai?
Žaismingas paveldas: tiltas tarp praeities ir ateities
Atsakymų, kaip sužadinti visuomenės smalsumą, gali būti įvairių, o vienas iš jų – žaidybinių elementų taikymas. Žaidimai, kaip edukacinė ir įtraukianti priemonė, gali padėti giliau pažinti paveldą ir sukurti su juo emocinį ryšį. Žaidybinimas leidžia paveldui prabilti nauja kalba – nuotykių, iššūkių ir atradimų forma.
Vakarų šalyse jungtis tarp žaidimų ir paveldo tampa ne tik tyrimų objektu, bet ir realios žaidybinės patirties dalimi. Kuriami vaizdo žaidimai, atkuriantys istorinius procesus, nukeliantys į praeities visuomenes leidžiant susipažinti su jų architektūra. Tokių projektų tikslas – sudominti, edukuoti ir parodyti paveldą ne per vadovėlinį pasakojimą, o per asmeninę patirtį. 2018 metų Europos paveldo dienų metu Paryžiaus universiteto mokslininkai sukūrė pabėgimo kambario žaidimą, siekdami įtraukti jaunąją auditoriją ir paskatinti ją domėtis paveldu. Sėkmingai patraukę šių dienų lankytojų dėmesį, jie aiškiai įrodė, kad tokios interaktyvios priemonės yra itin svarbios paveldo komunikacijoje.
Paveldą prisijaukinti ir sužadinti žmonių smalsumą galime įvairiomis priemonėmis – per fotografiją, kiną, dailę, žaidimą – tai modernios kalbos, kurios šiuolaikiniam žmogui leidžia gyvai ir suprantamai pažinti kultūros paveldą.
Paveldas – daugiasluoksnis reiškinys. Nupūtus praeities dulkes, jis atsiveria ateičiai – versdamas naujus istorijos puslapius. Kiekvienas renginys, kiekviena papasakota istorija ar net žaidybinis elementas gali tapti maža, bet reikšminga investicija į paveldo ateitį. Įsitraukdami į Europos paveldo dienų renginius, mes iš naujo atrandame savo paveldą ir kuriame ryšį su tuo, kas mus jungia – ir įkvepia žvelgti į ateitį.
Kviečiame savivaldybes, paveldo valdytojus, muziejus, bibliotekas, turizmo centrus ir visus, neabejingus paveldo likimui, aktyviai prisidėti prie šių metų iniciatyvų. O dalyvius – smalsiai įsitraukti, nes paveldas – tai kur kas daugiau, nei galime pamatyti akimis.
Atkreipiame organizatorių dėmesį: čia rasite naudingos vizualinės medžiagos:
