„Visada atrodo, kad galėčiau padaryti daugiau“, – sako Modesta Genytė, Kretingos rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus paminklotvarkininkė. Paveldas jai – ne tik darbo dalis, bet ir asmeninė misija, gyvenimo dalis, kuriai ji skiria energiją ir laiką ne tik profesinėje, bet ir laisvalaikio veikloje.
Visai neseniai prie Kretingos rajono savivaldybės kolektyvo prisijungusi Modesta jau darbo pokalbio metu sakė, jog norėtų daugiau dėmesio skirti partizanų paveldui. 2025 metų Europos paveldo dienų (EPD) kontekste ši idėja virto realybe – Modesta suorganizavo net du renginius, aktualizuojančius partizaninį paveldą Kretingos krašte. Apie juos, taip pat apie savo asmeninį santykį su paveldu, ji mielai papasakojo pokalbio metu.
Laikinai pavaduodama kolegę, išėjusią motinystės atostogų, Modesta pasakoja, kad Europos paveldo dienos Kretingos rajone jau seniai gyvuoja – savivaldybė renginiams skiria finansavimą, o bendruomenė į juos įsitraukia.
Vis dėlto šiemet Modestai teko viską pradėti praktiškai nuo nulio. „Tai buvo mano pirmieji tokio masto renginiai“, – pasakoja ji. Nors šįkart nepavyko tiek, kiek norėjosi, įtraukti moksleivių ir platesnės bendruomenės, Modesta neslepia planų – ateityje šiai auditorijai bus skiriamas dar didesnis dėmesys.
Nuo vaikystės – su partizanų istorija
Partizanų tema Modestai nėra atsitiktinė. Ji užaugo Kęstučio apygardos teritorijoje, tad nuo mažens lankė partizanų bunkerius, dalyvavo jų tvarkymo darbuose, o vėliau tapo ir šaule. „Daugelyje Lietuvos vietų galima pamatyti sutvarkytus ar atstatytus partizanų bunkerius – moksleiviai ten gali pamatyti gyvą istoriją, manau, jog tai didžiulė vertybė“, – sako ji.
Atvykusi gyventi ir dirbti į Kretingos kraštą, Modesta pasigedo šios tematikos didesnio matomumo, ypač kalbant apie bunkerių ar žeminių klausimą (rajone bunkerių ar žeminių, kurie būtų reprezentaciniai, nebėra išlikę). Pradėjusi domėtis giliau, ji atrado, kad partizanų paveldo čia – nemažai. Net penkiolika metų iš eilės buvo organizuojami partizanų pagerbimo žygiai, kurių iniciatorius – Aurimas Rapalis. Taip pat Darbėnų gimnazija turi tradiciją kasmet organizuoti partizanišką žygį, aplankant vietinius paminklus. Gimnazija yra organizavusi žygius bendradarbiaudama su Lietuvos kariuomene ir šauliais.
„Kretingos rajone yra žmonių, kurie daug nudirbo šioje temoje. Su jais artimiau susipažinau ruošdamasi renginiams, tad pakviečiau juos įsitraukti į paskaitų popietę bei žygį“, – teigia Modesta.
„Džiugu, kad ir jaunosios kartos atstovai, tokie kaip archeologas Linas Ragainis, su manimi pasidalijo informacija apie Grūšlaukės miške esančius du partizanų bunkerius. Galimybė būtent juos aktualizuoti mane labai patraukė. Taip susidėliojo idėja ir vieta žygio maršrutui“, – pasakoja Modesta.
Taip EPD kontekste gimė idėja Kretingoje kalbėti apie partizanų slaptąją architektūrą – bunkerius, žemines, susitikimų vietas. Buvo suorganizuoti du renginiai.
Kai paveldą saugo paprasti žmonės
Pirmasis EPD renginys vyko Salantų miestelyje esančioje „Partizanų troboje“ – tai privatus namas, kurio savininkė pusę savo gyvenamosios erdvės padovanojo partizanų muziejui įkurti.
„Tai labai graži ir įkvepianti iniciatyva – žmogus savo namuose leidžia kurti muziejų, o entuziastas Aurimas Rapalis kartu su bendraminčiais, laisvu nuo pagrindinių darbų metu, imasi iniciatyvos, ieško šaltinių, gyvų liudijimų ir sukuria erdvę, pasakojančią apie Kardo rinktinės partizanų ginkluotą pasipriešinimą. Ši vieta – ne tik muziejus, bet ir erdvė kameriniams susitikimams, kuriuose kaskart iš naujo prisimenamos laisvės kovos ir jų reikšmė“, – pabrėžia Modesta.
EPD metu Partizanų troboje vykusioje partizaniškoje popietėje įvyko du be galo įdomūs pranešimai. Juos skaitė Kretingos muziejaus istorikas (buvęs paminklotvarkininkas), miesto Garbės pilietis, išleidęs daug istorinių knygų apie Kretingos kraštą, Julius Kanarskas. Jis pristatė pranešimą apie paminklus, susijusius su rezistenciniu judėjimu Kretingoje, – „Kardo rinktinės partizanų atminimo vietos“.
Kitas pranešimas buvo muziejaus įkūrėjo Aurimo Rapalio, kuris pristatė neseniai vykusių archeologinių kasinėjimų Montvidinės miške (Platelių sen., Kardo rinktinė) bunkerio vietoje ekspedicijos iniciatyvą, nuveiktus darbus ir tyrimų radinius.
Renginį papuošė aktoriaus Lino Lukošiaus skaitoma partizaniška poezija. Vėliau vyko diskusija – susirinkę žmonės dalijosi prisiminimais.
Ekspedicijos, pelkės ir paslėpti bunkeriai
Ruošdamasi Europos paveldo dienoms su jau minėto archeologo pagalba, Modesta žvalgėsi po ganėtinai pelkėtą Grūšlaukės mišką, ieškodama partizanų bunkerių liekanų bei saugiausių kelių juos pasiekti. „Kelis kartus važiavome į mišką, bridome per pelkes, ieškojome tinkamo kelio, kad vėliau galėtume saugiai pravesti žmones“, – prisimena ji. Kiekviena ekspedicija buvo tarsi nuotykis – kupinas atradimų ir netikėtų kliūčių. Net teko įrengti brastas per pelkes, kad būtų galima pasiekti reikalingus maršruto taškus, kuriuose vyks žygio dalys. Vienas bunkeris buvo atpažintas pagal išlikusią duobę, kito įėjimas priminė šulinį. „Eidamas mišku ir pamatęs tokią duobę, sunkiai suprastum, kas tai yra“, – sako Modesta.
Grūšlaukė – bendruomenės ir partizanų atminties susitikimo vieta
Siekdama aktualizuoti partizanų paveldą Kretingos rajone, Modesta nusprendė susitelkti į Grūšlaukę ir ten organizuoti savo renginį. Jis buvo sudarytas iš kelių turiningų dalių: ekskursiją miestelio kapinaitėse vedė archeologas Linas Ragainis, prisiminimais dalinosi kraštotyrininkas Stasys Burba, pasakojęs apie savo tyrimus ir partizanų likimus, dalyviai taip pat susipažino su miestelio bažnyčia, o vėliau leidosi į žygį mišku – partizanų takais.
Miške žygeivių laukė Karo istorijos rekonstruktorių klubo ,,Partizanas“ nariai, pristatę partizanų aprangą, ekipuotę ir kasdienį gyvenimą. Dalyviai smalsiai apžiūrinėjo amuniciją, dalijosi įspūdžiais, o pietūs prie miško stalo tapo trumpu atokvėpiu prieš kelionę į giliai miške paslėptus bunkerius.
Apie bunkerių architektūrą pasakojo LGGRTC istorikas dr. Darius Juodis, o Lietuvos kariuomenės kapitonė Elmyra Baljanaitė kalbėjo apie moterų – partizanių ir ryšininkių – vaidmenį rezistencinėje kovoje.
Žygis baigėsi prie Kardo rinktinės partizanų vado Kazimiero Kontrimo žūties vietos. Čia dalyvius pasitiko vyrų folkloro grupė „Andulē“, kuri prie degančio laužo giedojo karo dainas taip, kad visas miškas skambėjo. Miško tyla, liepsnos šviesa ir dainų skambesys sukūrė įspūdį, kad istorija gyva čia ir dabar, kad kiekvienas žingsnis po partizanų takus jungia praeitį ir dabartį.
„Tokios akimirkos įsirašo į atmintį visam gyvenimui“, – sako Modesta. Ir būtent dėl tokių akimirkų, regis, ji jaučia, kad paveldas – tai daugiau nei darbas. Tai, ką anksčiau darydavo laisvalaikiu – organizuodavo žygius įvairiomis istorinėmis ir ne tik temomis, – šiandien ji tęsia Kretingos savivaldybėje, dalyvaudama Europos paveldo dienų veiklose.
„Man paveldas – tai ne tik praeitis, bet ir atsakomybė. Jei mes jo nesaugosime, kažkas bus pamiršta. Istorijos nevalia pamirši.“, – sako ji, pridurdama, kad tai – jos vidinis poreikis rūpintis, jog atmintis būtų išsaugota.
