Rugsėjo popietė. Kupiškio centre atvertos senosios vaistinės durys. Vėsūs rūsiai, kurių plytos mena XIX amžių, vėl prisipildo balsų. Gidė Gintarė pasakoja pastato praeitį, ekskursijos dalyviai klausosi, braukia ranka per seną mūrą, o vienai iš lankytojų prisiminimuose atgyja jos pačios vaikystės vaizdiniai – taip intriguojančiai apie 2025 m. Europos paveldo dienų sezoną pasakoja Kupiškio muziejaus muziejininkės Miglė Zakarauskaitė, Aušra Jonušytė bei Kupiškio rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vyriausiasis specialistas Vytis Zavackas.
Europos paveldo dienos Kupiškyje nėra vien tik formalus įrašas kalendoriuje. Tai daugiau nei du dešimtmečius trunkanti tradicija bei erdvė, kurioje gimsta tyrimai, mezgasi bendruomenės ryšiai, planuojami leidiniai. O kartais pakanka vieno skelbimo laikraštyje, kad miestelio istorija pasipildytų naujais „aukso grynuoliais“.
Mažame mieste surinkti šimtą dalyvių į kultūrinį renginį – jau pasiekimas. Išlaikyti dvidešimt metų trunkančią tradiciją – dar didesnis. O paversti vienadienį renginį ilgalaikiais tyrimais, archyvinėmis paieškomis ir tarptautiniais ryšiais – išskirtinis atvejis.
Kai paveldas randa žmones
2025 m. Europos paveldo dienų sezonas Kupiškyje buvo skirtas farmacijos istorijai – mažai analizuotai temai. Programoje – edukacijos moksleiviams, konferencija, fotografijų paroda ir viena iš ryškiausių patirčių: atvertas senosios Kenigšteterio vaistinės pastatas, ilgą laiką miestelėnams mažai pažintas ir tiesiog vadintas „Baltąja aptieka“.
Vaistinė veikė ir sovietmečiu, tačiau vėliau pastatas buvo pradėtas perstatyti, netenkant dalies autentiškų detalių. Situacija pasikeitė, kai pastatą įsigijo privati bendrovė. Ieškant sprendimų, kaip atkurti istorinį pastato charakterį, buvo konsultuojamasi su Kupiškio muziejaus specialistais. Tuo pačiu laikotarpiu rekonstruotas ir šalia esantis Hanzos linų sandėlis – dar vienas reikšmingas senosios miesto architektūros pavyzdys.
Tačiau svarbiausia šio EPD sezono akimirka įvyko ten, kur jos nebuvo galima suplanuoti.
Ekskursijos po senąją Kupiškio vaistinę metu prie grupės prisijungė buvusio vaistinės savininko Kenigšteterių šeimos atstovė – vaistininko anūkė Irena Beinarauskienė. Gyvendama Panevėžyje, ji regioninėje spaudoje pastebėjo žinutę apie Europos paveldo dienas, kuri paskatino ją atvykti į ekskursiją po pastatą – buvusius jos vaikystės namus.
„Ji pati mus susirado. Visiškai atsitiktinai – ir iš karto pagyvino visą renginį“, – pasakoja muziejininkė Miglė Zakarauskaitė.
Vaistininko Petro Kenigšteterio anūkė dalijosi prisiminimais apie čia veikusios vaistinės kasdienybę ir šeimos gyvenimą. Ji pasakojo, kad jos senelis buvo geros širdies žmogus – vaistinėje nebuvo griežtų darbo valandų, o pagalbos žmonės sulaukdavo bet kuriuo paros metu.
Prie vaistinės kadaise vykdavo ir cirko pasirodymai – kieme būdavo pastatoma didelė palapinė, o kartą netgi dramblys buvo atvestas iš geležinkelio stoties. Šį vaizdą Irena prisiminė ypač ryškiai: būdama vaikas, ji per tvorą stebėdavusi šį neįprastą reginį Kupiškio mieste.
Į ekskursiją ji atsivežė ir šeimos dokumentų bei fotografijų, kurios tapo itin vertingu papildymu muziejaus rinkiniams. Taip Europos paveldo dienos Kupiškyje atvėrė ne tik istorinį pastatą – jos atvėrė gyvąją atmintį, kuri nebūtų sugrįžusi be laiku ir vietoje įvykusios komunikacijos.
Mažo miesto istorija įgyja europinį mastelį
Europos paveldo dienų metu pasirinkta farmacijos tema atvėrė visiškai naują miesto istorijos sluoksnį. Moksleiviams surengta edukacija apie vaistinguosius ir aromatinius augalus, kurią vedė Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo edukatoriai, sulaukė didelio susidomėjimo – norinčiųjų buvo tiek daug, kad dėl riboto vietų skaičiaus teko net atrinkti dalyvius.
Tuo pat metu Kupiškio viešoji biblioteka tapo dar viena svarbia Europos paveldo dienų erdve. Čia vykusios konferencijos metu muziejininkė Aušra Jonušytė pristatė savo archyvinių tyrimų rezultatus – net 280 dokumentų, susijusių su Kupiškio vaistine. Šie šaltiniai leido atkurti Kenigšteterių šeimos istoriją – vaistininkai, kurių šaknys siekia Prancūzijos Elzaso regioną.
Manoma, kad šeimos protėviai buvo hugenotai, dėl religinių persekiojimų pasitraukę į Vokietiją, vėliau – į Prūsiją. XIX amžiuje du broliai, baigę farmacijos studijas, atvyko gyventi į Lietuvą. 1815 metais Michailas Kenigšteteris įkūrė vaistinę Panevėžyje, o laikui bėgant sukūrė visą vaistinių tinklą Aukštaitijoje ir net dabartinės Latvijos teritorijoje. Viena iš šio tinklo vaistinių buvo įkurta ir Kupiškyje – ją valdė Petras Kenigšteteris, vėliau veiklą tęsė jo dukra ir žentas.
„1928 metais, mirus Petrui Kenigšteteriui, į laidotuves susirinko apie tūkstantis žmonių – beveik trečdalis tuometinių Kupiškio gyventojų. Nors šeima buvo evangelikai liuteronai, velionis buvo pašarvotas Kupiškio bažnyčioje. Tai labai iškalbingas bendruomenės pagarbos ženklas miesto vaistininkui“, – pasakoja muziejininkė Aušra.
Petras Kenigšteteris buvo žinomas ne tik kaip profesionalus vaistininkas, bet ir kaip bendruomenės žmogus. Jis nepasiturintiems miestelėnams vaistus dažnai duodavo nemokamai, sakydamas: „Ateikite pas mane kaip pas tėvą, ne kaip pas vaistininką.“
Iš renginio – į monografiją
Europos paveldo dienų kontekste pradėti muziejininkės Aušros tyrimai nesibaigė konferencijos pranešimu. Surinkta archyvinė medžiaga tapo pagrindu kur kas platesniam sumanymui – kartu su dr. Vilma Gudauskiene ir architektūros profesoriumi Jonu Minkevičiumi planuojamas leidinys apie vaistinių tinklą Lietuvoje ir Rygoje.
„Turime ne tik dokumentus, bet ir brėžinius – kaip atrodė vaistinė, kur stovėjo ūkiniai pastatai, kur Kupiškyje buvo auginamos vaistažolės – netoli Atodūsių tilto“, – pasakoja Aušra.
Tyrimai atvėrė ir naujas partnerystes. Kupiškio muziejus užmezgė ryšius su lietuvių bendruomene Rygoje, svarstoma būsimą leidinį pristatyti Lietuvos ambasadoje Rygoje. Europos paveldo dienos tapo ir bendradarbiavimo pradžia su kitomis atminties institucijomis – atsirado kontaktai su Mažeikių muziejumi bei Viekšnių vaistine.
Kaip pastebi muziejininkė Miglė Zakarauskaitė, būtent čia ir slypi Europos paveldo dienų stiprybė:
„Paveldo dienos suteikia ne tik progą suorganizuoti renginį, bet ir sukuria tęstinumą bei galimybę bendradarbiauti su kitomis organizacijomis. Iš to gimsta nauji projektai.“
Ši patirtis rodo, kad renginys, jei jam suteikiama erdvė augti, gali tapti ilgalaikio tyrimo, leidinio ir tarptautinio dialogo pradžia. Šiemet muziejininkės Aušros Jonušytės darbus vainikavo ir profesinis įvertinimas – jai skirtas Gabrielė Petkevičaitė-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“ už visuomeniškai aktualią publicistiką, ugdančią tautines ir dvasines vertybes.
Kai paveldas tampa ateitimi
Europos paveldo dienos Kupiškyje nesibaigia uždarius duris – taip teigia savivaldybės atstovas Vytis Zavackas:
„Mane labiausiai žavi tai, kad per Europos paveldo dienas gimsta istorijos, kurios nesibaigia pačiu renginiu. Tai nėra tik proga suorganizuoti įvykį – iš jų išsirutulioja tolimesni procesai, naujos temos ir idėjos. Paveldo dienos leidžia ne tik pažvelgti į praeitį, bet ir kurti ateitį. Būtent todėl šie metai buvo išskirtiniai – tokios patirties Kupiškyje anksčiau dar nebuvo.“
Kupiškio miestas Europos paveldo dienose dalyvauja jau du dešimtmečius. Muziejuje pristatyti Europos paveldo dienų renginius, iniciatyvos ėmėsi, to meto, muziejaus direktorė Violeta Aleknienė. Iš pradžių dėmesys buvo telkiamas į edukaciją ir darbą su mokiniais, vėliau muziejininkai ėmė telkti platesnę bendruomenę. Net ir tais metais, kai trūko finansavimo, tradicija nenutrūko, nes paveldas čia suvokiamas ne kaip projektas, o kaip nuolatinis santykis su vieta.
Nors informacijos triukšmas šiandien apsunkina auditorijos pasiekimą, susidomėjimas išlieka stabilus. Muziejininkė Miglė Zakarauskaitė pastebi, kad neužtenka vien paskelbti žinutę interneto svetainėje ar socialiniuose tinkluose – ieškoma gyvų komunikacijos kanalų, bendradarbiaujama su vietine ir regionine spauda, skelbimais dalinamasi ir privačiose socialinių tinklų grupėse. Dažnai renginiai susidomėjimo sulaukia iš aplinkinių savivaldybių. Į renginius kasmet susirenka apie šimtą žmonių, ir nedideliam miestui tai – reikšmingas skaičius.
Tačiau svarbiausia ne statistika. Įdomiausia tai, kad pasibaigus Europos paveldo dienoms, Kupiškio rajono savivaldybė nusprendė įsigyti senosios vaistinės pastatą, užtikrindama, kad šis paveldas taps ne tik prisiminimų saugotoju, bet ir gyvos bendruomenės erdve. Kupiškio patirtis rodo, kad paveldas čia nėra tylus eksponatas ar užrašas informacinėje lentelėje. Tai gyvas pasakojimas, kuris sugrįžta per žmones, prisiminimus ir netikėtus susitikimus. Kartais jis keičiasi, kartais įgauna naują formą, o kartais – tiesiog pasibeldžia į duris. Kaip tą rugsėjo popietę, kai senoji vaistinė vėl tapo namais.
