Europos paveldo dienos: atraskime duonos paslaptis kartu!

Ar žinojote, kad Prancūzijoje duonos kepimas laikytas tokia svarbia veikla, jog viduramžiais krosnių naudojimą reglamentavo griežti įstatymai? Kai kurie senjorai net pardavė savo kepyklų teises tam, kad finansuotų Kryžiaus žygius! Šiandien, per Europos paveldo dienas, galite prisiliesti prie šimtmečius menančių tradicijų ir paragauti duonos, keptos taip pat, kaip prieš kelis šimtmečius.

Duonos kepimo tradicijos Prancūzijoje ir Europos paveldo dienos

Ar įsivaizduojate Europos paveldo dienas, per kurias ne tik aplankytumėte istorines krosnis ir kepimo erdves, bet ir paragautumėte pagal senovinius receptus keptos duonos? Tokia patirtis jau seniai tapo tradicija Prancūzijoje, kur šiomis dienomis lankytojai kviečiami nemokamai tyrinėti muziejus ir dalyvauti edukacinėse veiklose.

Prancūzai didžiuojasi savo duonos kepimo meistryste – ne veltui ši tradicija įtraukta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą! Ir kas galėtų paneigti, kad duona verta savo muziejaus?

Vienas toks išskirtinis muziejus veikia mažame Commeny kaimelyje, esančiame Val d’Oise departamente. Nors čia gyvena vos 500 žmonių, jie visi didžiuojasi turėdami Maison du Pain – unikalią duonos istorijai skirtą erdvę. Muziejus įsikūręs buvusiame miltų sandėlyje, priklausančiame vis dar veikiančiai kepyklai. Tai ne tik istorijos, bet ir pojūčių muziejus – lankytojai kviečiami ne tik stebėti duonos gamybos procesą, bet ir patys minkyti tešlą, o galiausiai – paragauti šviežiai keptų „meno kūrinių“.

Bendro naudojimo duonos kepimo krosnys

Kaip muziejuose galima pamatyti senovinius kepimo būdus, taip ir istoriniai šaltiniai atskleidžia, kad duonos kepimas ne visada buvo kiekvieno teisė. Viduramžių laikotarpiu duonos kepimo krosnis buvo valdovo, grafo ar vyskupo privilegija, o kiekvienas kepimas buvo apmokestinamas. Dėl to šiuo laikotarpiu bendros duonos kepimo krosnys buvo retas reiškinys, nes tik nedaugeliui buvo suteikta teisė turėti privačią šeimyninę krosnį už tam tikrą mokestį. Tačiau Kryžiaus žygių metu kai kurie senjorai pardavė savo teisę į kepimo krosnis komunoms, kad padengtų kelionės išlaidas. Tai leido kepėjams perimti šią funkciją ir formuoti cechus, ypač po Šimtamečio karo (1337–1453 m.).

Iki Prancūzijos revoliucijos buvo privaloma naudotis bendromis krosnimis, tačiau vėliau gyventojai įgijo teisę kepti duoną patys. Vis dėlto, privačių krosnių statyba ilgai buvo laikoma išlaidumu ir netgi kėlė gaisro pavojų, ypač kaimuose su šiaudiniais namais. Todėl bendruomeninės kepyklos ir kepėjų krosnys išliko populiarios net ir po revoliucijos.

Duonos vaidmuo kasdienybėje

Šimtmečius krosnys priklausė tik privilegijuotiems asmenims, tačiau laikui bėgant šis ribojimas išnyko – ir tai paveikė kepimo tradicijas, kadangi duonos reikšmė Prancūzijoje išliko stipri iki šių dienų. Tradicinė prancūziška duona ne tik simbolizuoja kulinarinį paveldą, bet ir atspindi įvairių laikotarpių visuomeninius pokyčius. Miestelių ar miestų kvartalų kepyklėlės vis dar yra svarbios bendruomenių susibūrimo vietos, kur žmonės kasdien perka šviežią duoną, bendrauja su kaimynais ir taip palaiko senas tradicijas.

Bagetės paslaptys: legenda ar tikrovė?

Prancūzija neįsivaizduojama be bagetės – ši duonos rūšis tapo vienu iš šalies simbolių, tačiau jos istorija visai neseniai pasiekė UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Ji gaminama iš vos keturių ingredientų – miltų, vandens, druskos ir mielių, yra 65 cm ilgio. Tačiau jos istorija yra kur kas trumpesnė, nei galima būtų manyti.

Egzistuoja kelios bagetės atsiradimo legendos, kurios rodo, kaip duona atsispindėjo savo laikmečio kontekste. Pavyzdžiui, viena iš jų pasakoja, kad XIX a. pradžioje kepėjai sukūrė lengvesnę bagetę, patogesnę Napoleono kareiviams, kad jie galėtų ją lengvai nešiotis į mūšius. Kita versija teigia, kad XX a. pradžioje Paryžiaus metro statybose, kur dažnai kilo muštynės, darbdaviai paprašė kepėjų sukurti duoną, kurią būtų galima laužyti rankomis – be peilio.

Vis dėlto istorikas Stevenas Kaplanas pabrėžia, kad bagetė – tai XX a. miestiečių poreikių rezultatas. Ji atsirado dėl būtinybės turėti šviežią, lengvai įperkamos formos duoną kelis kartus per dieną. Iš pradžių kepama tik pasiturintiems paryžiečiams, po Antrojo pasaulinio karo bagetė tapo visuotiniu Prancūzijos simboliu.

O kokias duonos istorijas pasakotume mes?

Kaip ir Prancūzijoje, Lietuvoje taip pat turime gilias ir gyvas duonos kepimo tradicijas, kurias puoselėja ne viena kepykla. Lietuviška ruginė duona su savo unikaliu skoniu ir autentiškais kepimo būdais nenusileidžia prancūziškiems duonos meistrams. Tad jei bagetę šiandien galima paragauti bet kur, gal Europos paveldo dienų proga verta atsigręžti į autentiškus lietuviškos duonos receptus? Galbūt metas atgaivinti senąsias kepimo tradicijas ir pakviesti žmones į duonos gaminimo dirbtuves? O gal jau veikiančios lietuviškos kepyklos galėtų praverti duris smalsuoliams, suteikdamos progą pažinti ne tik duonos paruošimo užkulisius, bet ir istorines kepimo erdves? Juk duona – tai ne tik kasdienis maistas, bet ir mūsų istorija, tradicijos bei bendrystė, kviečianti pažinti paveldą iš naujo!

Nematerialus paveldas taip pat gali tapti Europos paveldo dienų renginių dalimi, net jeigu ir šiais metais savo žvilgsnį koncentruojame į architektūrinį paveldą. Juk pastatai, paminklai ir istorinės vietovės nėra tik akmenys ir sienos – juos pripildo žmonių pasakojimai, amatai, dainos, tradicijos ir kartais – šviežios duonos kvapas.