Pasivaikščiojimas Rusnės šviesuolių gatve

Nemuno gatvę Rusnėje dar galima pavadinti šviesuolių gatve, nes joje išlikusių kelių sodybų pastatai mena čia gyvenusius Europinio garso žmones – politikus, verslininkus Anckerius. Jų šeimos per kelias kartas ypatingai įtakojo ne tik Rusnės, bet ir viso krašto vystymąsi ir klestėjimą. Pastatų architektūra yra tradicinė. Kita vertus, joje aiškiai pastebimas kitoniškumas, atsiradęs dėl juos stačiusių ir ten gyvenusių žmonių išskirtinumo, jų gyvenimo stiliaus. Medinė etnoarchitektūrinė sodyba išoriškai būdinga, bet tūriai, vidaus išplanavimas, virtuvės ir kitų patalpų įranga, angos, mansardinio aukšto išplanavimas ir pritaikymas aiškiai rodo čia gyvenus nepaprastus žmones. Taip, tai visada laukiančio oficialių svečių Vokietijos Reichstago deputato (1893–1898 m.) Heinrich Ancker namai.
Gretimoje sodyboje išlikęs mūrinis namas su netradiciškai aukštais pamatais, įtvirtintu, nuo vandens grėsmių visapusiškai apsaugotu rūsiu, priklausė verslininkui ir visuomenės veikėjui, pirmą kartą pastačiusiam Rusnėje tiltą per Atmatą Ernstui Heinrichui Anckeriui (g.1848). Jis ir visa Rusnės bendruomenė ypač stipriai nuo potvynio nukentėjo 1888 metais. Po potvynio jo pastatyto namo architektūra aiškiai atspindi didžiulio vandens kelio – upės – įtaką ir grėsmes žmonių gyvenimui ir pastatų konstrukcijoms bei architektūrai.

Pasivaikščiodami Nemuno gatve turėsime galimybę iš tolo apžvelgti dabartinį tiltą per Atmatą, jausti greta tekančios upės gaivą, stabtelti ties namu, kuriame gimė ir vaikystę praleido Europinio garso rašytoja Šarlotė Kaizer. Pasivaikščiojimo dalyvius lydės gidė Žaneta. Gatvės gale apžiūrėsime senąsias Ankerių sodybas. Jų šeimininkai galbūt net leis žvilgtelti į pastatų vidų. Rusniškis, kultūros ekspertas, Kęstutis Demereckas pažadėjo plačiau papasakoti apie čia gyvenusius žmones. Apžiūrėsime, o gal net susikibę rankomis apkabinsime tarp sodybų augantį didžiulį vinkšnos medį, greičiausiai, pasodintą, kai šios sodybos buvo statomos. Organizatoriai pavaišins tradicine kafija, o rėmėjai kiekvienam padovanos po vertingą dovaną, kuri dar ilgai primins tragiškai nykstantį Mažosios Lietuvos paveldą ir čia gyvenusius žmones.