Knygnešių takais nuo Marcinkonių per Merkinę iki Liškiavos

Knygnešystė – XIX a. Lietuvos istorijos fenomenas, nukreiptas prieš carinės Rusijos vykdytą lietuviškos spaudos ir raidyno draudimo politiką, trukusią 40 metų, pasireiškęs lietuviškų leidinių spausdinimu užsienyje, nelegaliu gabenimu per sieną ir platinimu.
Dzūkijoje knygnešių veikla ir spaudos platinimas skyrėsi nuo tokio pobūdžio veiklos visoje Lietuvoje. Kai šis reiškinys įsibėgėjo visoje Lietuvoje, Dzūkijoje tai buvo pati pradžia. Šis regionas buvo pakankamai nutolęs nuo tuometinių Mažosios Lietuvos knygų spausdinimo centrų. Beveik visos lietuviškos spaudos kelias į Dzūkiją ėjo per Suvalkiją. Atskiri žmonės kūrė knygų gavimo ir platinimo tinklą. Vienas pirmųjų čia už lietuvišką žodį kovoti pradėjo 1896 m. tarnauti į Marcinkonių filiją paskirtas kunigas Jonas Šoblickas. Jis organizavo lietuviškos spaudos platinimą parapijoje. Merkinėje tokį darbą dirbo kunigas Konstantinas Jagminas, o Liškiavoje kunigas Kazimieras Sederevičius.
Lyginant su kitomis Lietuvos vietomis, Marcinkonių krašte knygnešių veikla buvo svarbi ne tik dėl rusinimo, bet ir dėl lenkinimo politikos Vilniaus krašte. Draudžiamą spaudą marcinkoniškiai slėpė po kapinėse esančiu svirnu.
Renginio metu sužinosime, kaip buvo organizuojamas lietuviškos spaudos platinimas, kas ir kaip ją gabeno, kur slėpė, kokiais keliais lietuviška spauda iš Liškiavos ir Merkinės pasiekdavo Marcinkonis.